Ežiukas ir katė susitinka siaurame kelyje. Katė paleidžia, bet išleidžia grėsmingą miaukimą, nes ežio spygliai įvykdė savo paskirtį. Katė taikliai žiūri į ežiuką, ežiukas patenkintas nusijuokia ir staiga jam ateina mintis:
– Klausyk, brangioji Katyte (paskutinį žodį jis pabrėžia, su sarkazmu), sakau, kad būtų įdomu būti mano jūrų kiaulyte (katinas susiraukia)...hi-hi! be jokios ironijos užuominos...katės taip pat gali atlikti šį nuostabų vaidmenį žmonių pažangoje...žinai, tie masalai, kuriais mus maitina žvirbliai ir obuoliai...Taigi...aš vietoj to būsiu jūsų žiūrovas. Gobšus žiūrovas…
Katė pagalvoja ir, nors ežio pasiūlymas jam mirkteli, kažkas skamba ne taip. Nuoširdumas nėra ežiui būdinga savybė... nebent kai užklumpai jį netikėtai ir jis pamiršta suminkštinti stuburus...(tarkime)
– Mano jūrų kiaulytės būklės žiūrovas? – paklausė Matza sukdama nosį.
– Tavo apraiškų žiūrovė apskritai, atsakė ežiukas, žiūrėdamas į ją beveik švelniai.
– Na, tada tu esi du kartus laimėtas. Kuo daugiau laidų atliksite, tuo daugiau užrašų padarysite ir įdėsite į failą.
– Supratau, kad reikia treniruotis guručių galandimo fotelio gale ir raudonais kutais prie stalo čempionate. Paprastas žiūrovas tau nebūtų naudingas. Bet tu negali manęs nugalėti. Ir-tada...kas dar supranta tavo keistenybes kaip aš?!...atsakysiu, be to...taigi tu du kartus laimėjai (bent jau!), - paskutinį argumentą pasakė ežiukas, paėmęs katiną iš vidurio ir nešdamas link scenos (atitinkamai pietų stalo). “skrodimas”).